Idėjos ir pagrindai
„Tolimieji pasiuntiniai“ (angl. far messengers) niekada nebuvo vien vyrai.
Didžiąją žmonijos istorijos dalį viskas, kas buvo svarbu, keliavo vienu keliu: ištreniruoto žmogaus viduje. Įsivaizduojame bėgiką ilgame kelyje, kelio radėją, savo kūne laikantį tūkstantį mylių vandenyno. Įsivaizduojame jį – vyrą. Bet pasižiūrėk į tikrus liudijimus – tauta po tautos, pakrantė po pakrantės – ir giliausios naštos, tos, kurios turėjo išlikti, kai visa kita buvo atimta, priklausė moterims.
Atminties saugotojos ištreniruotoje atmintyje laikė ištisas giminės linijas ir teisę – gyvą archyvą, kurio joks gaisras negalėjo sudeginti. Dainininkės nešė dainas, kurios buvo ir žemėlapiai, ir vaistai, – dainuojamą navigaciją, dainuojamą diagnozę, dainuojamą istoriją, – o kai pati kalba buvo uždrausta, jos vis tiek ją nešė, pusbalsiu, kol vėl tapo saugu ją pakelti. Pribuvėjos tamsoje ėjo iš kaimo į kaimą per kraštus, kurių bijojo kariuomenės, nes gimimas nelaukia taikos. Šaltųjų pakrančių nardytojos dirbo gelmėje vienu sulaikytu įkvėpimu net perkopusios septyniasdešimt.
Ilgiausiuose nuotoliuose – už tos ribos, kur jėga nusileidžia ištvermei, – moters kūnas išlaiko tą patį tempą kaip vyro, o dažnai ištveria ilgiau.
Tai nėra pagražinimas, pridėtas dėl teisingumo. Tai iš tikrųjų rodo pati žemė. Pirmosios perėjimo valandos atlygina už jėgą. Paskutinės dienos atlygina už visai ką kita: gebėjimą išlaikyti būseną, neišeikvoti nieko, ko neprivalai, nepasiduoti panikai, kuri pražudo nepasiruošusius. Tai ir yra tikroji pasiuntinio disciplina, ir ji niekada nepriklausė vienai lyčiai. Jei jau kas, tai aklai skrido kaip tik ta kultūra, kuri manė kitaip.
Dabar tai svarbu todėl, kad šiuolaikinis pasakojimas visa tai suplojo į vieną siluetą, o suplodamas padarė taip, kad šią tradiciją lengva atmesti kaip svetimą – seną, vyrišką, praėjusią. Ji ne tokia. Kiekvienas gyvas skaitytojas yra kilęs iš šių nešėjų, ir daugumoje šeimos linijų ta, kuri iš tikrųjų laikė giją, kuri saugojo dainas, vardus ir kelią per kraštą, buvo močiutė.
Knygoje Stone Breath moteris pasakojimo centre nėra nei išgelbėjama, nei pataisoma. Ji jau yra visa – kalnų bėgikė, grąžinanti vyrui tai, ko jį – kita kalba, kitame pasaulio krašte – mokė jo paties promočiutė. Tai ne siužeto priemonė. Tai sugrąžintas liudijimas.
Skaityk toliau
Naujos esė ir nemokami įrankiai.
Prisijunk prie sargybos – vienas laiškas, jokio triukšmo.