庭の記憶 · Tony istorija

Toris aukštikalnės dykumoje.

Read it in English →

日本語で読む →

Kiemo meditacijų sodas su torii stiliaus vartais, tibetietiškomis maldų vėliavėlėmis, drebulėmis ir akmeniniu židiniu
Sodas, kuris buvo – prižiūrėtas dvylika metų ir neseniai paleistas.

Užaugau hogane.

Jei niekada nesate jo matę: hogan – tai tradicinis Diné būstas – apvalus, sukrautas iš žemės ir rąstų, durimis į rytus, kad pasitiktų ryto saulę. Mūsiškiame stovėjo medinis stalas ir žibalinė lempa, o naktį ta šviesa būdavo maža ir auksinė ir ne visai pasiekdavo kampus. Ta lempa ir yra vieta, kur prasidėjo mano gyvenimas su Japonija.

Nes būtent ten aš skaičiau. Buvau navahų berniukas aukštikalnės dykumoje ir prie tos mažos liepsnelės skaičiau apie samurajus. Apie kovos menus. Apie senąsias japonų istorijas – tas, kuriose kardo meistras yra ir poetas, kuriose mokytojas šluoja sodą taip pat rūpestingai, kaip traukia ašmenis, kuriose stipriausia, ką žmogus gali padaryti, yra nutilti. Tada neturėjau tam žodžio, bet kažką atpažinau. Tie žmonės kitame pasaulio krašte aprašinėjo buvimo būdą, kurį jau pusiau pažinojau iš savo pačių močiučių: kad disciplina yra meilės forma. Kad žemė gyva. Kad tai, kaip darai mažus dalykus, yra tai, kaip darai viską.

Šios disciplinos jau buvo pusseserės

Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau tie du pasauliai rimavosi.

Bushidō, kario kelias, – santūrumas, garbė, tarnystė, stiprybė, kuriai niekada nereikia šaukti, – nebuvo toli nuo Diné kario kodekso, kuriame buvau užaugintas. Šintoistinė pajauta, kad kami, šventybė, gyvena konkrečiame kalne, konkrečiame krioklyje, konkrečiame sename medyje, – tai buvo lygiai mano močiutės pasaulis. Mes, Diné, turime keturis šventuosius kalnus, laikančius pasaulį pusiausvyroje; turime hózhó – ėjimą grožyje, teisingame ryšyje su viskuo, kas gyva. Kai perskaičiau, kad japonų sodininkas nusilenkia akmeniui prieš jį pajudindamas, man tai nepasirodė keista. Man tai pasirodė pažįstama.

Dvi tautos, skiriamos vandenyno, niekada nesusitikusios, – ir abi buvo nusprendusios, kad tai, kaip laikai puodelį, šluoji grindis ar pasveikini kalną, nėra maža. Tai ir yra viskas.

Tad ėmiau statyti

Berniukas skaito lempos šviesoje, o paskui vyras stato dienos šviesoje.

Užsisakiau paštu popieriaus gamybos rinkinių ir išmokau rankomis semti washi. Ėmiau sodininkauti – ir sodas vis augo, kaip auga tikra meilė, kol tapo kažkuo dideliu ir gyvu. Iškasiau koi karpių tvenkinį ir virš jo iškėliau krioklį. Vandens ištakose pastačiau torii vartus, o po jais padėjau Budą – savo paties tylų palaiminimą visai tai erdvei, du mano mokytojus, stovinčius drauge. Per tvenkinį permečiau mažą išlenktą akmeninį tiltelį. Ir įsirengiau meditacijų kambarį, pasuktą taip, kad žvelgtų į šventąjį kalną, – kad tyla ir kalnas galėtų palaikyti vienas kitam draugiją.

Auksinis Buda ant medinio altoriaus meditacijų kambaryje, langas įrėmina tolumoje stūksantį šventąjį kalną
Meditacijų kambarys, pasuktas taip, kad įrėmintų šventąjį kalną, – japoniškas shakkei, „pasiskolinto peizažo“, principas.

Nė vieno iš šių dalykų nestačiau tam, kad turėčiau gabalėlį Japonijos. Stačiau taip, kaip dengi stalą svečiui, kuris tave pamaitino, kai buvai alkanas. Japonų kultūra mane pamaitino. Taip aš pasakiau ačiū.

Koi ir krioklys

Yra viena sena japonų legenda, kurią myliu. Koi karpis plaukia upe aukštyn prieš srovę, ir jei pasiekia krioklio viršūnę prie Drakono vartų – tōryūmon, – jis virsta drakonu. Tai pasakojimas apie tai, ką negandos padaro sielai, kuri atsisako pasiduoti: tas pats rūstus vanduo, galintis tave nunešti, yra būtent tai, kas paverčia tave kažkuo didesniu.

Kasdamas tą tvenkinį nežinojau, kaip labai mano šeimai tos istorijos prireiks.

Nes gyvenimas atneša neapibrėžtumo laikus – kiekvienai šeimai, ir mūsiškei. Metų laikus, kai srovė labai stipri. Ir tais metų laikais disciplinos, kurias buvau susirinkęs prie tos žibalinės lempos, nebuvo puošmena. Jos buvo karkasas. Ryto tyla meditacijų kambaryje. Kantrybė, kurios reikalauja sodas. Ramybė, kurią japonų praktika išmokė mane išlaikyti, kai viskas norėjo, kad būčiau garsus. Gaman – oriai ištverti tai, kas nepakeliama, – yra japoniškas žodis, bet jis laikė mano šeimą taip pat, kaip ir mūsų pačių Diné mokymai. Dvi tradicijos nešė mus drauge.

Toks jau yra tikros disciplinos dalykas. Ji nesiskelbia, kai dangus giedras. Ji pasirodo, kai vanduo pakyla.

Vaikų turime ateičiai

Močiutė ir vaikai žaidžia sodo vejoje
Pastatyta tiems, kurie ateis po mūsų.

Sodo nestačiau sau. Stačiau jį tiems, kurie ateis po mūsų.

Turime vaikų – o vaikai reiškia, kad statai ateičiai, kurios iki galo nepamatysi. Tad koi tvenkinys, torii, meditacijų kambarys, rankomis semtas popierius – tai ne mano pomėgiai. Tai palikimas, kurį padedu ten, kur mano vaikai ir vaikaičiai jį ras. Noriu, kad jie augtų žinodami – kaip aš sužinojau prie tos mažos liepsnelės, – kad pasaulis gyvas, kad disciplina yra meilė, kad esama tylių įrankių, senesnių už bet kurią krizę, – ir kad kai kurie geriausi iš jų atėjo pas mus kaip Japonijos dovana.

Tai ir yra visa mintis, slypinti už visko, ką rašau. Ancestral Watch knygos yra pasakojimai, bet po jais glūdi būtent šis įsitikinimas: kad praktikos, kurias išsaugojo senosios kultūros – Diné, baltų, japonų, – nėra muziejaus eksponatai. Tai veikianti technologija neapibrėžtumo laikams. Stone Breath – apie tylą, kurios pirmąkart paragavau tame meditacijų kambaryje. The Council Fire – apie tai, kas nutinka, kai daugelio tautų seniausio žinojimo sergėtojai susėda drauge, – o tai tam tikra prasme ir nutiko prie mano medinio stalo šalia lempos. The Far Messengers – apie tai, kaip pernešti tai, kas svarbu, per rūsčią žemę ir atvykti sveikam.

Nuo to laiko tą sodą paleidau – pardaviau, dvylika metų jį prižiūrėjęs. Akimirką man plyšo širdis. Bet tai ir pats japoniškiausias dalykas visoje šioje istorijoje. Niekas, kas gražu, niekada nebuvo skirta amžinai laikyti sugniaužus; tai buvo skirta prižiūrėti visu savo dėmesiu, o tada, kai metų laikas pasisuka, paleisti – ir nešti toliau tuose, kurie tai matė. Sodo nebėra. Tai, ko jis išmokė, niekur nedingo. Todėl ir užrašau.

Japonijai: ačiū. Tu pasiekei berniuką hogane aukštikalnės dykumoje, pati to nė nežinodama, ir padėjai užauginti šeimą už pusės pasaulio. Visą gyvenimą stengiausi pagerbti tą dovaną – ne pasiimti ją, o prižiūrėti ir perduoti toliau.

Koi vis dar kopia. Kalnas vis dar ten. O močiutė, shimásání, visų giminės linijų močiutės – jos vis dar stovi mums už nugarų.

Pradėkite nuo Stone Breath → Arba nemokamas 3 minučių įrankis → Iš The Ancestral Watch, autorius Tony Skrelūnas.

庭の随筆 · Sodo esė

Daugiau iš sodo, kuris buvo.

Naujos esė ir nemokami įrankiai – vienas laiškas, jokio triukšmo. Arigatō.